.

Ogi melo ir rutinos.Ir laukti atostogų.

Metai iš metų saulė kyla ir leidžiasi. Niekam tai ne naujiena. Tačiau jei paklausiu kaip atrodo saulėlydis ar tu tikrai žinosi ką pasakyti? Tikriausiai mintyse įsivaizduosi didelį oranžinį rutulį slenkantį žemyn. Bet ar tai tikrai saulėlydis? Juk tai daugiau, tai galima pajausti, tik ar pakankamai dėmesio skiri aplinkai, kad to nejauti? Gal jau nebepajėgi pajausti paprastų dalykų stebuklo? Nemoki šypsotis, kai lyja ar net kai šviečia saulė… Niekad iš tikro nematei kaip atrodo džiaugsmas pajutus gamtos prisilietimą ar paprastą stebuklą? Pajausk, atrask ramybės ir noro pamatyti tai iš tikro, iš naujo. Sėdėk ir žiūrėk į žvaigždėtą dangų, kol pajusi, kad esi jo dalimi, žiūrėk kaip saulė kyla ir pasijausk esąs ja. Visad būk ten, kur esi, ir džiaukis tuo ką aplink matai, nes tai išskirtinė ir nepakartojama akimirka, bei nepamiršk šypsotis :]]]

Man pasisekė aš pamačiau tai į ką daug kartų žiūrėjau, bet nemačiau. Aš išmokau pasijausti gamtos dalele ir įsilieti į ją. Aš išmokau šypsotis net tada kai baisiai lyja ir aš visiškai šlapia, sušalusi, bei pagaliau pamačiau kaip atrodo žvaigždės, tikras saulėtekis, bei saulėlydis (sun) :] Pamatyk, pajausk tai ir tu :]

Dabar aš niekas. Tiesiog dar vienas atliekamas žmogus šiame priterštame pasaulyje, niekam nereikalingas žmogus. Žinoma, šiek tiek kylantis, bet greit nuleidžiamas žemyn, ir tik paprastas užmirštas žmogus. Ieškantis ir randantis, bet nemokantis išsaugoti ar tiesiog nepakankamai norintis. Žmogus, kuris stengiasi šypsotis ir nekreipti dėmesio į jį ištikusius sunkumus, bet kartais ir jis labai žiauriai palūžta, juk aš - tai paprastas žmogus, kuriam būdingas skausmas ir tas trupinėlis džiaugsmo, kurio ieškom visi ir kurį galim rasti visur, tik nemokam pasiimti, o juk aš norėčiau išmokti. Nors galbūt kartais ir atrodo, kad aš moku jį pasiimti ir kad aš atrodau laiminga, tai dar nereiškia , kad tokia esu ,nors ir šypsausi, bet juk šypsena tai ne viskas, kartais besišypsančios lūpos slepia daug daugiau skausmo nei verkiančios akys. Esu tik paprastas žmogus, norintis išmokti atrasti džiaugsmą paprastoje akimirkoje ir dalintis juo su kitais.

Nulis emonicijų, nulis minčių, nulis potyrių. Ar visa tai ramybė? Ar tai tikrai veikia?…Begalė klausimų suktuos mano galvoj jei tik joje būtų bent kiek minčių, kurios man taip dažnai neduodavo ramybės. Visgi ar tikrai gerai, kai tu nejauti, kas vyksta aplinkui, kai tu nereaguoji? Kažin, ypač jei tai slopina geras emocijas, tokiais atvejais tikrai nenoriu būti kaip robotas, nors robotas ir įvardijamas, kaip atliekantis kitų nurodytus veiksmus, tačiau juk robotas dar ir bejausmis. Tad ar aš tikrai netapsiu bejausmiu robotu? Galbūt ir geriai tokiu būti, kai nori atsisakyti blogų išgyvenimų, bet juk tai slopina mūsų dvasios augimą. Mes prarandame naujus potyrius.Nors kitavertus siela gali prisipildyti ir kitaip, bet tada jau reiktų ieškoti kito, ilgesnio kelio į ją…

Koks fucking jausmas, kai svetimi tave gerbia ir vertina labiau nei tavo seni, geri draugai ar tiesiog artimi žmonės. Gal vis dėlto geriau būti bejausme kale, kai tau viskas px ir kai gali nekreipti dėmesio į nieką, kai tavęs jau neskaudina niekieno žodžiai, nes tu neturi draugų , neturi brangių žmonių, kurių nuomonė tau būtų svarbi… Sunku siekt savo svajonių, kai nėra kas palaiko už rankos ir kai tau aplinkiniai drasko širdį…
Na, žinau, aš ir vėl kitą dieną juoksiuos, tačiau nebe taip , mano širdy jau gilus randas ir ačiū tau dar už vieną tokį… Aš išmoksiu gyvent kitaip, niekam nesakysiu ką ištikro jaučiu, juk tai beprasmiška, nors gal kartais ir ne, bet kam tai rūpi…

Kai pagalvoju, juk kiek mano gyvenime buvo gražių akimirkų, kurių net nepamenu ar jas prisimenu tik po daug daug laiko. Nejaugi aš daugiau neprisiminsiu ir šiandienos? O juk šiandien patyriau tiek daug naujų, gražių emocijų ir tikriausiai pirmą kart per šiuos 2 metus jaučiausi tikrai laiminga ir visą dieną mane lydėjo šypsena. Ir kai pagalvoju, kad nepamenu aš tų dienų kai buvo dar geriau, pasidaro liūdna. O juk aš žinau tokių tikrai būdavo, kai juokdavomes iki ašarų, kai būdavo begalo malonu ir gera… Nenoriu, kad bėgtų laikas ir viskas liktų užmaršty. Nenoriu…Noriu prisiminti aš viską lyg tai būtų nutikę vakar.

Man šitas begalo mielas atrodo :)))

Draugystė niekad neišdyla kaip mėnulis ir dangus. Draugystė niekad neapvylė nei vieno mylimo žmogaus. Ir jei tave paliktų kartais, kai tau sunku,labai sunku. Žinok, nes tai žinoti verta.Nebuvo jis tau artimu draugu!!
Tikra draugystė yra ta, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas, tokia draugystė, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios miršta.

Taigi kažkur savo užrašuose radau šią kažkieno sukurtą mintį ir vėl širdy pabudo tas apmaudo jausmas…Žiauru, kai tu laikai žmogų draugu, o jis tiesiog tau atsuka nugarą…Tad žmonės branginkit savo draugus ir niekad nupamirškit jų, nes kartais paprasčiausias pasiteiravimas, kaip jam sekasi jam gali reikšti labai daug.

O kaip norėčiau sugrįžt į mažas dienas ir viską pradėt iš naujo…Nors užtektų man sugrįžt tik į tam tikras akimirkas…Kai man buvo gera…Kai galėjau būti savimi…Kai buvau patenkinta tuo , kas esu. Seniai taip nesijaučiau todėl norėčiau vėl tai patirti , bet gaila to taip lengvai nepadarysi ir nesuplanuosi…Tai atsitinka netikėtai, o gaila..Nors gal ir ne. Juk jei žinočiau kada - nebebūtų taip įdomu…Bet bent turėčiau ko laukti…O dabar tik laukiu vasaros , kuri žiauriai toli… Na aišku laukiu savaitgalių, bet ne visada jie būna tokie kokių noriu, o tai mane žiauriai nervina.O vasarą…vasarą visada būna gerai, net jei ir ne, tai bent gali pasiguost tuo , kad nereikia į mokyklą. Nors žinoma ir dabar turėčiau būti nerealiai laiminga , kad ryt neisiu ten , bet tas džiaugsmas ne tas…Juk nežinau , kas gero bus savaitgalį…Galbūt pirmadienį tik vaikščiosiu nukabinusi nosį , kad turėjau tris laisvas dienas , o neįvyko nieko ypatingo…Nieko kas sukeltų šypseną ir priverstų užmiršti viską, kas man neduoda ramybės…Taigi norėčiau bent dienai sugrįžt į vaikystę, viską pamiršti ir su vaikystės draugėmis pažaisti, kaip , kad žaisdavom kadaise…Būtų labai linksma vėl sėdėt smėlio dėžėj ir rūpintis tik tuo , kaip padaryt smėlio pyragaitį…;D Arba pasistatyt palapinę ir ten pažaisti su savo barbėmis…Mmm..kokie nerealūs prisiminimai…Pasiilgau…:)